Niekam ne paslaptis, kad šiuolaikinėse lietuviškose vestuvėse lietuviškų tradicijų likę jau visai nedaug. Beveik viskas, kas vyksta dabartinėse vestuvėse yra pasiskolinta arba iš Amerikos, arba iš Rusijos, arba dar iš kažin kur.
Visgi, visame pasaulyje ši išskirtinė žmogaus gyvenimo šventė pasižymi tam tikromis ypatybėmis, kurios mums gali kartais pasirodyti netgi labai keistos. Taigi, ar žinojote, kad...

Pagal anksčiau gyvavusias tradicijas Rumunijoje jaunikis turėdavo gerai paplušėti, jeigu norėdavo prie altoriaus nusivesti savo mylimą moterį. Nuotakos draugai pritvirtindavo jos nuometą aukštai ant medžio šakų. Norėdamas vesti, jaunikis visų pirma turėjo užkopti į medį ir nukabinti nuometą. Jaunikio draugai, siekdami jam padėti, lipdami vienas kitam ant pečių, sudarydavo piramidę, į kurios viršūnę įlipdavo jaunikis. Jis „sužvejodavo" nuo medžio nuometą ir nusileidęs ant žemės uždėdavo jį laukiančiai nuotakai. Tuomet jie galėdavo žengti prie altoriaus.

Iš Anglijos kilusi tradicija, neretai pasitaikanti ir Lietuvoje - nuotakai per vestuves su savim turėti kažką seno, kažką naujo, kažką skolinto ir kažką žydro.
Senovės Anglijoje vestuvių metu didelis vaidmuo buvo skiriamas maisto produktams. Pvz., po santuokos ceremonijos nuotaka buvo apipilama miežiais arba kviečiais, kas, anglų nuomone, turėdavo paskatinti moters vaisingumą. Per vestuves taip pat būdavo priimta dovanoti maisto produktus.
O visiem gerai žinomas žodis „medaus mėnuo" (angl. „honeymoon") kilęs iš senovės anglų tikėjimo medaus galiomis. Po vestuvių naujai „iškepta" žmona turėdavo mėnesį laiko gerti medaus vyną. Buvo tikima, kad jis paskatins nuotakos vaisingumą ir padidins šansus susilaukti vyriškos giminės pirmagimio.

Vestuvės Turkijos mieste ir kaime vis dar labai skiriasi.
Kaimuose vestuvės paprastai yra organizuojamos tėvų. Tėvai derasi dėl nuotakos kainos, kuri priklauso nuo to, kiek busimoji nuotaka yra graži, stropi ir išsilavinusi. Kaip taisyklė, už nuotaką yra sumokama pinigais arba auksu, o anksčiau buvo mokama ir galvijais. Vestuvių šventimas kaime trunka tris dienas. Pati santuokos ceremonija vyksta tik trečią dieną. Šventinių pietų metu paprastai vyksta tradicinis fleitų ir būgnų muzikos koncertas, kurio metu šoka vyrai. Beje, vyrai švenčia jaunikio tėvų namuose, o moterys jaunosios tėvų namuose.
Prieš santuoką nuotaka papuošiama prabangiais tradiciniais apdarais, o jos talija apjuosiama plačia raudona juosta. Ši juosta, simboliškai reiškianti perėjimą į naują šeimą, būna nunešama į jaunikio tėvų namus. Šiuose namuose, arba mečetėje, ir įvyksta islamiškos santuokos ritualas. Tačiau ji dar privalo būti patvirtinta ir civilinės metrikacijos skyriuje.
Skirtingai nei kaimuose, Turkijos miestuose vestuvių papročius įtakojo Vakarai. Didžiausia vakarų įtaka pasireiškė tuo, kad miestuose beveik neliko tėvų superšamų porų - dažniausiai jaunasis ir jaunoji randa vienas kitą patys.
Nepaisant to, ar tai tradicinės, ar modernios turkiškos vestuvės, dovanos dovanojamos atskirai jaunikiui ir atskirai jaunajai. Jaunoji dovanų gauna auksą arba papuošalus, kurie ateityje tarnaus šeimos finansinei gerovei.

Amerikietiškų vestuvių tradicijos daugeliui turbūt jau gerai žinomos iš Holivudo filmų. JAV vestuvės labai prašmatnios, joms ruošiamasi ilgą laiką, nes labai didelis dėmesys skiriamas amerikietiškam stiliui ir etiketėms. Viskas turi būti tobulai paruošta ir surežisuota, dėl to JAV labai populiarūs profesionalūs vestuvių planuotojai - žmonės, kurie už atitinkamą mokestį viskuo pasirūpina. Įdomu tai, kad pasiruošimo vestuvių puotai metu vyksta stropios repeticijos: repetuojama viskas - nuo jaunųjų įžengimo į bažnyčią iki vestuvių vakarienės. Skirtingai nei įprasta Lietuvoje, JAV pirmąja nuotakos pamerge gali būti ne tik netekėjusi mergina, vadinama „bride's made", bet ir ištekėjusi moteris - „maid-of-honor".

Brazilijoje tradicinis vestuvių patiekalas yra kalakutas. „Šiandien mes einame valgyti kalakuto", - daugelyje Brazilijos regionų šis pasakymas tolygus pasakymui „šiandien mes esame pakviesti į vestuves". Vestuvių tradicijos Brazilijoje labai panašios į mūsiškes, na gal tik svečių skaičius skiriasi - vidutinio dydžio braziliškose vestuvėse dalyvauja ne mažiau kaip 200 svečių.
Bene įdomiausias dalykas yra prieš vestuves vykstantis braziliškas mergvakaris, dar vadinamas „Cha de Panela" (panela - liet. puodas). Būsima nuotaka gauna iš savo draugių daug supakuotų dovanų, dažniausiai įvairių smulkių buities reikmenų. Imdama po vieną jai atneštą dovaną, nuotaka tris kartus gali spėti, kas ten yra. Jeigu atspėja, jai leidžiama džiaugtis dovana ir imti sekančią. Bet jeigu iš trijų kartų nepavyksta atspėti, kas ten paslėpta, draugėms plojant nuotaka privalo išgerti stikliuką stipraus alkoholinio gėrimo ir nusirengti vieną iš savo aprangos dalių. Apie vykusį siautulingą mergvakarį vėliau nuotakai primena fotografijos, kuriose ji dažniausiai būna visiškai nuoga, tik prisidengusi juosta, ant kurios parašyta „gerai, kad Tu rytoj išteki".

Meksikoje, santuokos bažnyčioje metu, pagal nuo seno gyvuojančią tradicija jaunikis įteikia jaunajai 13 auksinių monetų, kurios simbolizuoja pasitikėjimą, tikėjimą ir finansinę paramą. Skaičius 13 reiškia Kristų ir 12 apaštalų.
Savo nuožiūrą, nuotaka Meksikoje vestuvių dieną gali dėvėti tradicinę baltą suknelę su nuometu, siaurą suknelę su bolero, ar net flamenko stiliaus suknelę su raukinukais. Vietoj gėlių puokštės ji gali laikyti vėduoklę. Tuo tarpu jaunikis gali rinktis matadoro stiliaus kostiumą, kurį sudaro bolero ir siauros aptemptos kelnės.

Kinijoje tradicinis vestuvių rūbas yra raudonos spalvos, nes kinai tiki, jog raudona spalva atneša laimę. Ten žmonės vestuves švenčia prabangiai ir pompastiškai, neretai dėl to net prasiskolina. Kadangi vestuvės laikomos svarbiausia gyvenimo diena, tokia skola per daug nesureikšminama.
Žinant Kinijoje vyraujančią ideologiją nestebina tai, jog norinčios susituokti kinų poros turi visų pirma gauti leidimą iš savo darbovietės. Turint tokį leidimą jaunieji gali susituokti civilinės metrikacijos skyriuose, kas laikoma formalia ir neromantiška, bet privaloma vedybų procedūra. Neoficiali ir jauniesiems žymiai reikšmingesnė vestuvių data nustatoma horoskopo pagalba. Tą dieną švenčiama gausiai ir garsiai. Vestuvėms būdingos dekoracijos yra fenikso ir drakono paveikslai.

Nepaisant to, kad Japonijoje, ypač didžiuosiuose viešbučiuose, yra daug vestuvinių koplyčių (angl. "wedding chapels"), kuriose netrūksta norinčių susituokti, tikroji japoniškų vestuvių ceremonija vyksta griežtai pagal tradicijas. Laikydamasi šių tradicijų jaunoji turi dėvėti sunkius ir nepatogius drabužius bei dažnai juos persirenginėti. Tradiciškai ji būna apsirengusi baltai, o jaunikis tuo metu dėvi juodą kimono ir tradicines dryžuotas kelnes (jap. „hakama"). Daugiausia japonų išpažįsta šintoizmą, tad tradicinė santuoka vyksta jų šinto maldos namuose. Čia porą palaimina šintoizmo šventikas.
Tačiau miestuose daugelis porų pageidauja ir vestuvių pagal vakarietiškas tradicijas, kaip Holivudo filmuose. Tam egzistuoja jau minėtos „weddings chapels". Nuotaka dėvi vakarietišką nuotakos suknelę, o jaunikis tamsų kostiumą. Įvyksta antroji ceremonija, kurios metu keičiamasi žiedais, kas visiškai nebūdinga šinto religinėms tradicijoms.
Vakarinėje šventės dalyje nuotaką dar sykį persirengia, pasipuošdama vakarine suknele.

Indijoje iki šiol vedybas lemia ne jaunuolių meilė, o religija, kasta ir socialinis statusas. Dažniausiai jaunieji vienas kitą pirmą kartą išvysta per savo pačių vestuves. Daugelyje vietovių nuotakas ir jaunikius savo atžaloms išrenka tėvai. Kadangi Indijoje beveik neegzistuoja socialinės apsaugos sistema, jaunuoliai, norėdami užsitikrinti tėvų paramą nedarbo ar ligos atveju, paklūsta tėvų valiai ir gyvenimus susieja su žmonėmis, kurie jiems ne visada patinka.
Dauguma indų šeimą kuria sulaukę dvidešimties, baigę mokslus, įgiję specialybę. Pageidaujama, kad vyras būtų vyresnis už žmoną ir pajėgtų pasirūpinti šeimos gerove. Prieš vestuves indai atlieka 11 apeigų, tokių kaip ožio aukojimas, piršlybos, jaunųjų horoskopų sudarymas ir palyginimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas ir kt.
Vestuvių data parenkama ne atsitiktinai, o pasitarus su astrologais ar kitais išminčiais. Kitaip nei mums įprasta, sutuoktuvių žiedą indės dėvi ant kojos piršto. Nors balta vestuvinė suknelė populiari visame pasaulyje, Indijoje ši spalva laikoma gedulo spalva, todėl jaunosios teka vilkėdamos ryškiaspalviais sariais.
Vestuvių dieną jaunikis kartu su draugais ir giminėmis išsiruošia į jaunosios namus, kur paprastai ir vyksta vestuvės. Ten jis pasitinkamas pagal ritualą - su gėrimu iš medaus ir jogurto. Vėliau prasideda ceremonija. Vidiniame namo kieme būna pastatyta pavėsinė, kuri uždangos pagalba padalinta į dvi dalis. Jaunikis ir jaunoji įžengia į pavėsinę iš skirtingų pusių. Kai ceremonija vedantis šventikas cituoja šventųjų mintis, uždanga tarp jaunųjų po truputį atidengiama - jaunikis ir jaunoji pagaliau pamato vienas kitą, dažniausiai pirmą kartą gyvenime. Į priekį žengia nuotakos tėvas ir perduoda savo dukrą jaunajam. Šis pasižada ją gerbti ir būti jai ištikimas. Priklausomai nuo jaunosios tėvų pajamų, šventė gali trukti daugelį dienų.

Afrika - įvairių papročių ir skirtingų kultūrų žemynas. Vedybos visoms tautoms yra ypatinga šventė. „Kuo daugiau žmonių, tuo linksmiau", - teigia afrikiečiai. Puotoje groja gyva muzika, skamba tradicinės dainos ir šokiai, vestuvių vieta išpuošiama ryškiomis girliandomis, balionais ir pan.

Kenijoje gyvena kelios gentys, kurių kiekviena turi savas vestuvių tradicijas. Pavyzdžiui, Massai genties nuotakos tėvas palaimina porą atsigerdamas pieno ir juo apspjaudamas jaunuosius. Massai genties merginos teka būdamos labai jaunos, o jaunikį joms išrenka tėvai ir jis dažniausiai būna gerokai už jas vyresnis bei visiškai nepažįstamas. Keliaujant pas būsimą vyrą, nuotakai griežtai draudžiama žvalgytis aplinkui, nes priešingu atveju ji pavirs akmeniu - tuo įsitikinę Massai genties nariai. Tam kad nuotaka sveika atvyktų pas savo būsimą vyrą, ją ant rankų neša jaunikio giminės. Atvykus į jaunikio namus, nuotakos dar laukia nemalonus ritualas. Ji pastatoma kiemo viduryje, o moteriškoji jaunikio giminės pusė pradeda įžeidinėti jaunąją tuo pačiu jai ant galvos mėtydama karvių mėšlą. Tai, kaip jaunoji susitvarko su žiauriu elgesiu, genties narių manymu parodo, ar ji mokės susidoroti su iššūkiais šeimoje.
Visai kitaip vestuvių ritualai vyksta Suaheli gentyje. Prieš ceremoniją nuotakai rengiamos lepinimosi procedūros. Ji yra masažuojama su kokoso aliejumi ir iškvėpinama sandalmedžio kvapais. Jos rankos ir kulnai yra išpaišomi su chna. Vestuvių dieną būsimas vyras ateina į nuotakos kambarėlį, praskleidžia jos nuometą ir pamato būsimos žmonos veidą, greičiausiai pirmą kartą. Santuoka yra palaiminama ceremonija mečetėje, kur leidžiama dalyvauti tik vyrams.

Nigerijos Wodaabe gentyje dėl moterų yra rungiamasi. Šios genties giminaičiai pusbroliai, bendrauja taip artimai, kad dažnai įsižiūri tą pačią moterį. Tam, kad užkariautų išrinktosios širdį, jie moters akivaizdoje turi pasirodyti pasipuošę savo turimu gražiausiu ir svarbiausiu amuletu. Apžiūrėjusi jaunikius su amuletais, busimoji nuotaka nusprendžia, kam ji teikia pirmenybę. Nepaisant visko, neišrinktasis pusbrolis yra mielai laukiamas poros namuose - o jeigu nuotaka neprieštaraus, netgi ir poros lovoje.

Maroke tradicinės vestuvės brangios bei įspūdingos. Ten šeimos tėvo pareiga yra surasti savo vaikams tinkamus partnerius. Vienintelė išimtis - vedybų turgus, kuris vyksta Ait Ameur vietovėje netoli Imichilo. Čia vyrai ir moterys savo būsimą sutuoktinį gali išsirinkti patys.
Sužadėtuvių laikotarpiu, kuris paprastai trunka nuo šešių mėnesių iki dvejų metų, būsimas vyras švenčių progomis būsimai žmonai privalo siųsti dovanas: drabužius, papuošalus, kvepalus. Vestuvių iškilmės Maroke trunka savaitę. Būsima nuotaka vestuvėms rūpestingai ruošiama giminės moterų, jai daromas makiažas, rankos ir kulnai išpaišomi ornamentais su chna. Nuotaka aprengiama prašmatniais baltais vestuviniais siuvinėtas drabužiais. Vyrai ir moterys vestuves Maroke švenčia atskirai, tik jaunikis turi teisę ateiti pas savo žmoną.

Jemene vestuvės, dar vadinamos Džiaugsmo švente, švenčiamos tris dienas, tad jaunikis šiam tikslui turi gerai pakratyti kišenę. Jaunikis ne tik privalo apmokėti vestuvių puotos išlaidas, jis netiesiogiai sumoka ir už nuotakos suknelę - pagal tradiciją jaunikis privalo duoti nuotakos tėvams pinigų kuo brangesniam apdarui, tuo pabrėždamas savo finansinę padėtį.

Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pastaruoju metu tapo labai populiaru tuoktis paplūdimyje, leidžiantis saulei. Tokių vestuvių žymiai daugiau, nei santuokų bažnyčioje ar civilinės metrikacijos skyriuose. Ypač įspūdingos yra maorių - vienos Naujosios Zelandijos genties - vestuvės. Laikantis papročių, per jas vyksta karių dvikovos. Ceremoniją veda genties vyresnysis, kuris maorių kalba laimina jaunavedžius ir linki jiems laimingos santuokos. Nė vienos maorių vestuvės neapseina be amžinybės žiedų, maunamų jaunavedžiams ant kaklo, ir simbolizuojančių amžiną meilę.